Mano gimtinės sostinėje, Vilniuje, yra žaliasis tiltas. Ant to tilto, ant postamentų stovi keturios skulptūrinės kompozicijos. Tas tiltas žaliasis ne todėl, kad tos skulptūros apsamanoja ir pažaliuoja, ir ne todėl, kad dalis žmonių pažaliuoja į jas pažvelgdami. Tiltą žaliuoju miestelėnai pavadino XVIIIa. pabaigoje, kai jis buvo atnaujintas ir nudažytas žaliai. Tiltas įdomus ir unikalus tuo, kad atlieka dvi funkcijas: užtikrina susisiekimą tarp dviejų Neries krantų ir užtikrina piliečių ginčą dėl ant jo stovinčių skulptūrų. Susisiekimas per tiltą labai intensyvus – tūkstančiai automobilių ir pėsčiųjų kas dieną naudojasi šiuo tiltu. Ginčai dėl skulptūrų taip pat labai atkaklūs: vieni piktinasi sovietinės ideologijos šaukliais ir simboliais, kiti tai laiko paveldu, kurį reikia puoselėti, treti džiaugiasi patyliukais – dar mūsiškiai ne visai išėjo. Tas paveldas nėra labai jau senas, ne iš XIVa. jis atkeliavo. Daugybę kartų atstatytas tiltas, neturėjo stovylų. Tos stovylos atsistojo, stojus Lietuvoje sovietijai. Sovietija iš mūsų gimtinės Lietuvos iškeliavo, atrodytų, galėtų ir jos šaukliai nulipti nuo tilto ir iškeliauti į Grūto parką. Manau, šias stovylas jų bendražygiai draugiškai priimtų į savo gretas. Bet praradus tilto stovylas, prarastume to tilto unikalumą ir išskirtinumą. Važiuoti ar eiti šiuo tiltu būtų nejauku – tarsi dalis tilto stovėtų. O, neduok dieve, vietoje šių skulptūrų, kitos stovylos užsiropštų, ar koks aprūdijęs nulinkęs vamzdis išsikerotų. Gal būt, galėtų šios skulptūros stovėti ant šio tilto kaip skiepai jaunimui nuo totalitarinės įdeologijos, kaip ideologinio priešo atvaizdas, kaip grėsmės priminimas mums visiems, nepriklausomai mūsų nuo tautybės, rasės ar religijos.