Sveikatos apsaugos sistemoje įsišaknijusios problemos su savo šešėlinėmis tradicijomis atsirito iki šių dienų dar nuo sovietmečio. Nors atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo kuriama nacionalinė sveikatos apsaugos sistema, įsteigiama ligonių kasa, formuojama finansavimo sistema, tačiau korupcinė sistema nebuvo pajudinta. Šalia neliečiamos, tarsi šventa karvė, ir nesprendžiamos korupcijos problemos, prisidėjo antroji bėda – nepakankamas ir neracionalus sveikatos apsaugos įstaigų finansavimas. Dvi bėdos – ne bėda, šalia pastarųjų neišvengiama būtinybė – biurokratijos sistemos. Taip banalu, tačiau visos bėdos prasidėjo nuo paprasčiausios korupcijos. Įvairūs „nusipelnę“ veikėjai, buvo skiriami ministrais, stambių ligoninių vadovais, kurie neva kaip geri ir kompetentingi specialistai turėdavo paskirstyti išteklius įvairiose valdose. Jie buvo paskirtieji karaliai su didelėmis galimybėmis ir menka atskaitomybe. Kadangi jie karaliai, tai jie darė ką norėjo, kaip norėjo, kada norėjo. Štai čia prasidėjo fokusai su etatais, pareigybėmis, uzurpuotomis darbo vietomis, medicininiais įrengimais, pacientų eilių stumdymais, medikamentų pirkimais. Čia prasidėjo didieji valstybės nuostoliai sveikatos sistemoje – tiek finansiniai, tiek moraliniai. Ar buvo kokia nors atskaitomybė prieš kažką? Nejuokinkit, karaliui galima nusilenkti, bet reikalauti ar priekaištauti nepatartina – gyventi juk norisi visiems. Žinote, juk galite, statistiškai tiesiog turite, kažkada susirgti... Rajonus tos didžiosios karalystės nepasiekdavo. Tačiau korupcinis mentalitetas formavo vietinių valdininkėlių užmojus turėti „ką nors tokio panašaus kaip centre“. Todėl rajonų vietiniai valdininkai paskirę savo „gerą žmogų“ į vietinės sveikatos įstaigos vadovus, dėdavo visas pastangas turėti „savo“ gydymo įstaigoje medicininę įrangą „tokią kaip centre“. Vietinių vadovų globojamos mažos gydymo įstaigos nusipirkdavo labai brangius įrengimus, kurie būdavo labai neefektyviai naudojami, jeigu iš viso kas juos naudojo. Šalia beprasmių išlaidų „kietai įrangai“, keistomis kainomis buvo perkami medikamentai ir kitos prekės. Štai čia buvo prarasta taip pat daug valstybės lėšų. Sveikatos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios įstaigos kūrė ir nuolat tobulino savo teisinę bazę. Žygiuojant į Europą teko ir teks priimti vis naujus norminius aktus. Nuolat papildoma ir keičiama teisinė bazė tapo biurokratinėmis džiunglėmis. Išleista daugybė norminių aktų visiems gyvenimo atvejams. Kartais atrodo, kad tik labai talentingas biurokratas gali sugalvoti kokį nors naują įsakymą, tačiau nauji įsakymai kepami kas dieną... Kyla klausimas: jeigu nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų būtų užkirstas kelias korupcijai valdymui sveikatos apsaugos sistemoje, ar šiandien užtektų lėšų nemokamam Lietuvos piliečių gydymui? Matyt, kad ne. Pasaulyje net turtingos valstybės negali užtikrinti visiškai nemokamo gydymo. Visuomenė šalyse senėja, todėl natūraliai gydymui reikia didesnių išlaidų. Dirbančiųjų dalis visuomenėje mažėja, todėl solidarumo mokestis sveikatos reikmėms mažėja. Sukuriamos vis naujesnės diagnostikos sistemos, kurių pagalba nustatomos ir gydomos tos ligos, kurių anksčiau laiku nediagnozuodavo ir negydydavo – pacientai tiesiog anksčiau mirdavo. Norint užtikrinti nemokamą gydymą, nepakaktų pašalinti korupciją visose sveikatos sistemos grandyse ir racionaliai naudoti medicinos sistemos išteklius. Racionalus medicinos sistemos išteklių naudojimas yra palaipsniui įgyvendinamas: optimizuojamas gydymo įstaigų tinklas, nustatomos gydymo įstaigų kompetencijos, bandoma sukurti gydymo įstaigų klasterius, įdiegtas skaidrus vaistų pirkimas per centrinę perkančiąją organizaciją (CPO). Valstybinė ligonių kasa per teritorines ligonių kasas sudarinėja sutartis su gydymo įstaigomis dėl gydymo paslaugų apmokėjimo. Tai ne tik (ne tiek) gydymo įstaigų finansavimo šaltinis, bet ir gydymo politikos formavimo, ir priežiūros instrumentas. Čia nusprendžiama, kiek bus sumokama gydymo įstaigai už suteiktas paslaugos, kiek bus sumokama-nesumokama už paslaugas viršijančias nustatytą kvotą(kai sergantys guldomas į ligoninę, nors vietos nėra, o apmokėjimas už paslaugą negarantuojamas), kiek galima išrašyti kompensuojamųjų vaistų ir kt. Iš čia atkeliauja gydymo įstaigoms signalai, kokia gydymo taktika nenuostolinga gydymo įstaigai, o kas stums į bankrotą. Be to, teritorinės ligonių kasos audituodamos gydymo įstaigas kruopščiai tikrina medicininių dokumentų raštvedybą. Pagal dokumentų tvarkingumą sprendžiama apie pacientų gydymo pagrįstumą. Nustačius netikslumus ar klaidas, pinigai už atliktą gydymo procedūrą nesumokami. Tokiu būdu taupomi ligonių kasų (piliečių) pinigai, kurių ten labai trūksta. Ligonių kasoje trūkstant lėšų, gydymo įstaigoms už vieno lito vertės darbą, sumokama 0,92 lito, nors gydymo įstaigos už vieno lito vertės prekes (medikamentus, šildymą, elektrą, vandenį) sumoka realią vieno lito kainą. Gydymo įstaigos laviruoja gydymo taktikose gaudydamos nors 92 centus už darbą. Tačiau kas atitenka pacientui? Siekiant įvairiausių tikslų į vis aukštesnį lygį kyla biurokratiniai reikalavimai. Nuo 2008 metų diegiami elektroninės sveikatos priežiūros paslaugų projektai. Diegiamos ir nuolat tobulinamos naujos medicininės raštvedybos elektroninės formos. Šie elektroniniai produktai apkartino daugelio gydytojų darbą: formas būtina užpildyti realiu laiku, suieškoti ir įvesti įvairiausius duomenis, atliktų procedūrų kodus. Neteisingai ar netiksliai užpildytos elektroninės formos gali sąlygoti, kad už atliktą darbą apmokėta nebus. Tačiau palaipsniui įsisavinus ir visiškai įdiegus elektroninę sveikatos sistemą, turėtų laimėti ir pacientas, ir gydytojas. Paciento ligos istorija, vaizdiniai ir kiti tyrimai, esant būtinybei, bus pasiekiama įvairiose gydymo įstaigose. Be to, pacientas naudosis elektroniniu receptu: nereikės popierinio receptų knygutės varianto. Naudinga bus ir gydytojams: gydytojai galės matyti kolegų atliktus gydymo veiksmus tiriamam pacientui, vaizdinę tyrimo medžiagą ir kitus tyrimus, visi įrašai pagaliau bus aiškiai įskaitomi, matys ar pacientas iš tiesų įsigijo jo paskirtus vaistus vaistinėje, vaistininkas pagaliau sugebės visiškai tiksliai perskaityti recepto turinį. Elektroninė sveikatos sistema ypač svarbi sveikatos sistemos formavimo politikams ir vykdytojams. Analizuodami gydymo įstaigų atliekamas gydymo procedūras ir sąnaudas, pacientų srautus, išrašomų receptų nomenklatūrą ir kiekį, jie galės formuoti apmokėjimo už gydymą politiką ir praktiką. Tačiau didžiausia elektroninės sveikatos sistemos nauda bus ta, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje bus galima objektyviai nustatyti, kiek kainuoja šalies ligonių gydymas, kokie vyrauja susirgimai šalyje, kokie yra gydymo kaštai ir kiek jie pagrįsti įvairaus lygio gydymo įstaigose, kokia dalis lėšų gydymo įstaigomis nesumokama už atliktas paslaugas. Viena vertus, susidaro prielaidos visas gydymo įstaigas finansuoti už atliktas paslaugas vienoda proporcija, atsisakant nieko nepagrįsto išskirtinio finansavimo atskiroms gydymo įstaigoms. Kita vertus, susidaro reali galimybė išspręsti nesumokėtos dalies už gydymo paslaugas gydymo įstaigoms klausimą, remiantis realiomis sąnaudomis. Telieka priimti politinį sprendimą: arba trūkstamą gydymo išlaidų dalį susimoka pats pacientas (papildomas savanoriškas draudimas), arba didinami mokesčiai į privalomąjį sveikatos draudimo fondą tiek, kad padengtų realias gydymo išlaidas. Tačiau buitinės korupcijos klausimas lieka atviras. Kam turės mokėti pacientas? Gydymo įstaigai (Ligonių kasai)? O gal ir įstaigai ir daktarui? Tai reiškia ligoniui išlaidos padvigubės? Tačiau šis klausimas nekiltų, jeigu nebūtų politinės korupcijos: jeigu gydymo įstaigos materialiniais išteklias būtų aprūpinamos skaidriai, jeigu skiriami gydymo įstaigų vadovai pareigas užimtų skaidriai, jei vyktų racionali vadovų rotacija, jeigu gydymo įstaigų vadovų darbo veiklos rezultatai būtų vertinami pagal veiklos rezultatus, o ne politinį lojalumą, jeigu už atliekamą darbą gydymo įstaigoms būtų pilnai užmokama (bet ne 2008 metų atlygiu), jeigu gydymo įstaigose būtų reglamentuoti galimi atlyginimų skirtumai. Tokiu būdu gydytojai gautų deramą atlyginimą ir neturėtų jokio pagrindo spausti paciento papildomam mokėjimui. Pacientas būtų tikras, kad jo papildomai sumokėti pinigai į ligoninės kasą pateko jo gerbiamam daktarui.