Tais, kai kam gerais, sovietiniais laikais be perstojo buvo pučiama migla apie nuolat gerinamą tarybinių žmonių gyvenimą. Nuolat „buvo keliama“ tarybinių žmonių gerovė, „vis labiau tenkinami“ tarybinių žmonių poreikiai, na, be abejo, buvo parodomi visi tarybinės visuomenės pranašumai prieš supuvusius vakarus. Nepaisant visų „gerinimų“ ir „kėlimų“, trūko gyvenamojo būsto, buities prietaisų ir instrumentų, bent kiek įvairesnio maisto, elektriniai instrumentai, automobiliai ir jų dalys daugumai buvo tik svajonė. Kadangi realiai buvo neįmanoma užtikrinti žmonių gerovės, tai bent jau propagandine migla visuomenė buvo raminama, įtikinėjama pasakomis, arba tiesiog represuojama. Įvykus tikėtam stebuklui, subyrėjus sovietinei imperijai ir Lietuvai bei kitoms šalims iškovojus nepriklausomybes, susidarė objektyvi galimybė ir būtinybė tvarkyti savo ūkius savarankiškai. Tačiau su paveldėtu ūkiu, perėjus prie laisvos rinkos ūkio, atviros ekonomikos, susidurta su daugybe iššūkių ir sunkumų. Sukurti gerovę čia ir dabar, ne prastesnę negu senosiose vakarų šalyse – misija neįmanoma. Ar įmanoma? Visuomenės gerovės užtikrinimas sudėtinga misija ir turtingoms vakarų šalims. Ekonomika vystosi cikliškai, visuomenės nuotaikose pučia įvairiausi skersvėjai, taigi ir politinis gyvenimas nuolat banguoja. Vienas vyriausybes keičia kitos politinės orientacijos vyriausybės. Visuomenė renka vis kitus valstybės tarnus, tikėdamasi jų nuoširdžios tarnystės valstybei ir gerovės kilimo. Kaipgi sekėsi senosioms vakarų šalims? Skaudi 2009 – 2012 metų ekonominė krizė parodė, kad Europa dvipolė: vienas polis dirbo drausmingai ir tvariai tvarkė savo finansus ir ūkį, kitas polis dirbo nuo vieno rinkiminio ciklo iki kito ir „tvarkė“ savo finansinius popierius. Tie kurie tik „tvarkė“ savo finansinius popierius, tačiau ūkiu tinkamai nesirūpino ne tik priėjo liepto galą, bet ir kaimynams užkrovė didelę ir gėdingą naštą. Kodėl taip nutiko? Be abejonės, daug lengviau įtikti rinkėjams, žadant kelti žmonių gerovę. Tačiau nesiryžtant, ar nesugebant daryti būtinus, kartais ir skausmingus sprendimus, imtasi klastoti savo šalies finansinius rodiklius, ir taip kurį laiką apgaulės būdu sugebėta gauti finansinius išteklius pravalgymui. Taigi, popieriniai gerovės pakėlimai yra netvarūs, gėdingi ir nusikalstami. Žala padaroma ne vien savo šaliai, bet ir kitoms valstybėms. Kokiam poliui priklauso mano gimtinė Lietuva? Manau mes nuolat banguojame nuo graikiško prie vokiško poliaus, ir tai priklauso nuo to ką išrenkame į valdžią. Vieni valdžios atstovai teigia: viskas puiku – tęskime balių. Kiti ragina prabusti ir susiimti – valstybės iždas tuščias, ūkis kreivas! Vieni siūlo reformuoti ūkį, skatinti ekonomikos augimą, gyventi pagal išgales, kiti siūlo tiesiog įstatymu pakelti minimalios algos dydį iki kvalifikuoto darbuotojo dydžio ir tada savaime pakils ekonomika. Tiesa, išteklių pakelti algoms nėra, skolintojų tokioms užmačioms taip pat. Kam naudinga idėja nustatyti nerealų minimalų darbo užmokestį? Nekvalifikuotą darbą dirbančiam rinkėjui, kuris bus atleistas, kadangi, gal būt, jo darbas bus sugretintas ir pavestas kitam dirbančiajam? Kvalifikuotą darbą dirbančiam rinkėjui, kuris turėtų gauti tiek pat, kiek ir nekvalifikuotą darbą dirbantysis? Darbdaviui, kuris neturės tokių finansinių išteklių darbo užmokesčiui? Ar tai naudinga tiems, kurie norėtų mano gimtinės ūkio griūties. O po to gal „draugas“ ištiestų „pigesnės“ nei siūlo Europa „pagalbos ranką“, kaip įsiskolinusiai Ukrainai. Kurią ranką „po minimumo baliuko“ paimtų mano prasiskolinę tautiečiai: ranką iš Europos, ar ranką iš rytų? Manot abi iš karto? Ukrainai tai nepavyko.