Seimo Kultūros komitetas išplatino prašymą visuomenei, įmonėms ir lietuvių bendruomenėms pasaulyje paremti finansiškai įsigyjant fortepijoną. Pranešime išdėstoma, kodėl Seimui labai to instrumento reikėtų. Pažymima, kad renginiuose dalyvauja „politikai, užsienio valstybių ambasadoriai, oficialūs svečiai, meno kūrėjai ir kiti visuomenės atstovai“. Iš visų išvardintųjų, geras fortepijonas labiausiai reikalingas būtų meno kūrėjams ir visuomenės atstovams. Tai ta kategorija menininkų ir klausytojų, kuri girdi tik muzikos garsus ir jų galvose nešmėžuoja politiniai renginių kontekstai. Puikus noras – geras fortepijonas! Bet turiu geresnį pasiūlymą. Puikiame Marijampolės Kultūros centre nėra tinkamo fortepijono! Šiuose rūmuose koncertuoja įvairūs menininkai, tačiau kūrinius fortepijonui atlikti sudėtinga. Fortepijono solistams čia nėra ko veikti, o miestiečiai neturi galimybės išgirsti fortepijoninių kūrinių. Marijampolė – 2018 metų Lietuvos kultūros sostinė. 2018 metais taip pat minėsime mūsų valstybės šimtmečio jubiliejų. Marijampolė – tai istorinis Lietuvos švietimo ir kultūros centras, palikęs lemtingas žymes Lietuvos valstybės atkūrime. Tačiau Lietuvos kultūros sostinė be pagrindinio muzikos instrumento – ne kultūros sostinė. Žinoma, galima iškelti pirštą į viršų ir šūktelti: tegul savivaldybė nuperka! Tačiau savivaldybėje (kaip ir kitose Lietuvos savivaldybėse) – ilgiausi sąrašai, ko ir kam neatidėliotinai reikia nupirkti. Matyt, kaip ir prieš šimtą metų, šioje situacijoje gelbsti miesto (Lietuvos) šviesuoliai. Marijampolietis, žinomas operos solistas Edmundas Seilius jau kelinti metai, aktyviai savivaldybės remiamas, organizuoja nemokamus „Šv. Jurgio meno sezono“ koncertus, kuriuose dalyvauja žinomi Lietuvos atlikėjai. Jis iškėlė iniciatyvą: koncerto metu surinkti pinigines aukas Marijampolės kultūros centro fortepijono pirkimui. Edmundo bičiulis iš nerūdijančio plieno padarė fortepijono formos aukų dėžutę. Marijampoliečiai pagal savo išgales įmesdavo pinigėlį į fortepijono iždą. Prie bendro reikalo kviečiami prisijungti kolektyvai, įmonės. Edmundas ragino dosniau aukoti – geras fortepijonas kainuoja panašiai, kaip geras automobilis. Tačiau mes ne Seimo nariai – uždarbiai menkesni, o ir stiprių įmonių mūsų mieste ne tiek kiek sostinėje. Bijau, bet iki Lietuvos šimtmečio minėjimo, maestro Lietuvos Kultūros lopšiui fortepijono nenupirks... Tačiau yra išeitis: Seimo nariai suaukoja Marijampolės fortepijonui trūkstamus pinigus (ir tampa vardiniai Marijampolės šimtmečio fortepijono rėmėjai!), o Edmundas Seilius padovanoja Seimui aukų dėžutę (tuščią). Šį aukų dėžutė keliautų per visus Seimo koncertinius renginius ir rinktų pinigėlius Seimo fortepijonui. Atsižvelgiant į tai, kokie svečiai ten lankosi, pinigėliai fortepijonui sukristų pakankamai spėriai...