1998 metais taip nutiko, kad mažasis Suvalkijos dainorėlis, labai gražaus ir savito tembro diskantas laimėjo Dainų Dainelės konkursą ir dalyvavo lauretų koncerte Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Per pertrauką, išėjus į holą pasivaikščioti, kilo šioks toks sąmyšis – tarp žmonių vaikštinėjo Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Paklausiau profesoriaus, ar negalėtų mano sūnus nusifotografuoti su juo. Jis kiek nustebo, bet neprieštaravo. Čiupau savo „muilinę“. Laimei, foto juosta buvo neišfotografuota – liko keli kadrai. Net negalėjau pagalvoti, kad tie keli likę kadrai bus skirti pačiai vertingiausiai nuotraukai iš visų 36 kadrų. Ir ne tik iš trisdešimt šešių, bet ir iš šimtų kitų kadrų. Negalėjau pagalvoti, kad šie kadrai bus iškalbingi praėjus beveik dvidešimčiai metų. Ir kas gali žinoti, ką ši nuotrauka byluos bėgant laikui... Bet štai istorinis kadras: šešiametis menininkas su vyresniuoju kolega, žmogumi milžinu. Landsbergis ir šioje kultūros šventovėje pralaužė ledus – po jo apsilankymo šiame Dainų Dainelės lauretų koncerte, kituose lauretų koncertuose ėmė lankytis šalies vadovai ir kultūros ministrai, laikydami tai išsiauklėjimo ir gero tono ženklu. Pasidalinau savo džiaugsmu parodęs šią puikią nuotrauką pažįstamiems. Neapdairiai pasielgiau. Ne visiems patiko vaizdelis. Daliai pažįstamų norėjosi, kad vietoje prof. Landsbergio , būtų kitas politikas. Kitiems – iš viso prie okupacinės šlapdešrės buvo geriau... Nuo tos dienos metai iš metų lydėjo mane landsbergisto ir kt. etiketės, o aš tai girdėdamas sau mintyse pusiau linksmai pakrizendavau. Gal būt, panašiai, kaip kartais pakrizena 2016 metų Lietuvos Respublikos Laisvės premijos nominantas, negavęs šio įvertinimo iš mūsų Seimo. Įtariu, kad negavo premijos dėl to, jog atėmė iš mūsų sovietinę šlapdešrę...