Štai ir vėl konfliktas. Viena iš koalicijos partijų atšaukė savo ministrą ir teikia ministrui pirmininkui kitą. Premjeras apsvarstė, sutiko priimti naująjį kolegą į savo komandą ir teikia šią kandidatūrą prezidentei. Kaip žinia, prezidentės teisė ir pareiga paskirti naująjį ministrą, jei kandidatūra tinkama. Tačiau prezidentūra pageidauja kelių kandidatūrų, kad galėtų „tinkamai“ pasirinkti... Kyla abejonė: kas Lietuvoje vykdomoji valdžia – vyriausybė, ar prezidentūra. Konstitucija teigia, kad vykdomoji valdžia yra vyriausybė. Prezidentė norėdama rinktis iš kelių (ar daugelio) kandidatų jai priimtiną ministrą, iš esmės nori formuoti ir vykdomąją valdžią. Kitaip tariant, prezidentė viena koja nori įsistoti į vyriausybę, o kita stovėti prezidentūroje. Tačiau tokia poza ne tik nepatogi, neestetiška, bet ir nesąžininga. Konstitucija leidžia tokią pozą tik užsienio reikalų ministerijos ir prezidentūros santykiuose – prezidentė „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“ (Lietuvos Respublikos Konstitucija 84 straipsnis 1)). Prezidentė, žinoma, turi apsvarstyti teikiamą kandidatūrą, ją atmesti, jeigu ji yra nepriimtina valstybei. Čia neturi būti vietos prezidentės asmeniškumams. Tačiau deja. Dar premjero Kubiliaus vadovavimo laikais prezidentė demonstravo savo asmenines ambicijas. Tada susidarė įspūdis, kad prezidentė neseniai laimėjusi rinkimus vis dar neišsivaduoja iš rinkiminės kampanijos ir yra vedžiojama rinkiminės karštinės. Jos elgesys gilios pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis premjerui traukiant Lietuvą nuo bedugnės krašto, atrodė nedraugiškas (apgailėtinas, tragiškas). Ji nebuvo vienas iš valstybės vadovų-partnerių. Ji buvo panaši į vadovą-konkurentą su smeigtuku tarp pirštų. Pašaipos iš prezidentūros, neva ministrai „drebina kinkas“ prieš susitikdami su prezidente rodė prastą bendradarbiavimo galimybių atmosferą. Prezidentė dažnai statė vyriausybės vadovą į nepavydėtiną padėtį ir tuo mėgavosi, demonstruodama savo „kietumą“. Ji nuolat transliavo tautai vieną žinią: ji „kiečiausia“, „protingiausia“, „neklystanti“, „reikliausia“, „drąsiausia“ ir tt. O štai premjeras, tai tas nelaimėlis, kuris tik ir tempia tą krizės vežimą, į kurį tik ir metami visi pakelės akmenys. Čia ir vėl galima pasimėgauti – į prezidentūrą metami tik kvapnūs žiedeliai (na nebent koks anglų turistas ant prezidentūros tvoros...). Prezidentės pretenzijos įsiskverbti į vykdomąją valdžią yra nuolatinės. Sunkus buvo ministro pirmininko Audriaus Butkevičiaus vyriausybės formavimas – ne visi išlaikė „kalbos egzaminus“ ar kitokius patikrinimus prezidentūroje. Bet istorija tęsiasi: premjeras teikia darbo partijos kandidatą į ministrus prezidentei, o prezidentūra iš anksto perspėjusi, kad nori daugiau kandidatų, pirmąjį kandidatą atmeta. Tikėtina, kad atmeta pagrįstai. Tačiau išankstinis pageidavimas (reikalavimas) pateikti daugiau kandidatūrų, sukuria prastą atmosferą, demonstruoja nepagarbą premjerui ir vyriausybei. Premjeras akivaizdžiai susierzinęs, viešai prabyla apie autoritarines tendencijas valstybėje. Bent viena „autoritarinė tendencija“ – tai darbo partijos vado Uspaskich autoritarinis vadovavimas savo partijai ir per ją diktatas premjerui. Tai rimtas diktatas – kartą tas pats Uspaskich išmetė iš finansų ministrų posto tą patį Audrių Butkevičių. Kodėl neišmetus iš premjerų? Yra ko susierzinti. Kita „autoritarinė tendencija“ – prezidentės nemeilė (matyt, pagrista) darbo partijos veikėjams. Ką gi, vyriausybės vadovas tarp kūjo ir priekalo... Panašiomis sąlygomis dirbo ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Jo koalicijos partneriai buvo „fantastiški ir nenusakomi“, „šventai atsidavę“ neaišku kam ir kodėl. Kažkokio politikos idioto raginimas kalti vinis į kubilą demonstravo kai kurių politikų mąstymų horizontus ir perspektyvas jų rinkėjams. Tačiau čia neįmanoma nesižavėti Premjeru Andriumi Kubiliumi, kuris visų „dovanėles“ (prezidentės, seimo pirmininko, koalicijos partnerių, koalicijos rėmėjų, opozicijos ir kt.) priimdavo ir ištverdavo oriai, nesikarščiuodamas ir ištvermingai, pakankamai tiksliai vedė šalį iš krizės ir konstravo perspektyvą valstybei. Tačiau prezidentę gerbti reikia. Todėl taip norėtųsi, kad buvęs seimo pirmininkas su kokia nors puikia partnere, eteriui* palankiausiu metu, pravestų kandidatų į ministrus pristatymą prezidentei. Kadangi buvęs seimo pirmininkas visas valstybės paslaptis jau žino, tai galėtų ir toliau (be partnerės ir eterio*) pravesti kandidatų atmetimus remiantis slaptomis pažymomis ar kalbomis (yra patirtis atmetant dainininkus TV projektuose). *šis žodis čia vartojamas visomis jam suteiktomis prasmėmis