Kasėsi Zuokas giliai: norėjo sostinėje metro pastatyti. Neįkasė. Nusprendė apsiriboti sostinės tramvajaus įrengimu. Per daug ribota buvo – neįrengė. Kam šliaužioti, jei gimęs skristi: nusprendė kurti sostinės oro linijas. Tačiau nepakeliamas skrydžių kainų svoris tupdo orlaivius ant žemės. Teko tenkintis oranžiniu dviratuku. Daug idėjų ir užmanymų turėjo Vilniaus meras Zuokas. Kažkurios jų pavyko, kažkurios nuvyko į idėjų užribį. Tačiau tai, kad žmogus turi idėjų – didelė vertybė. Pilkiesiems politikams ir technokratams belieka tas idėjas paremti arba atmesti. Bėda, kai Lietuvos miestai ir miesteliai gyvena be idėjų, be ieškojimų ir atradimų – tiesiog merdi klampioje stagnacijoje ir skurde. Gyvenimas vietoje nestovi. Kartais ir abonentai praranda ryšius. Nutrūko mero ryšys ir su miestelėnais. Miestiečiai išsirinko naują merą. Zuokui teko palikti mero pareigas. Visada kažkas baigiasi. Bet tai ne mirtis. Tai tik kai kurių ambicijų, užmanymų, darbų pabaiga. Ką įteikti miesto merui, baigiančiam kadenciją? Gėlių puokštę? Gedulo vainiką? Trenkti kumščiu į veidą? Mano partijos bičiuliai giliai nemąstė: pasirinko viduriuką – gedulo vainiką... Nežinau ką reiškia įvairiose subkultūrose dovanoti gedulo vainiką gyvam žmogui, bet kultūringi žmonės taip nesielgia. Taip elgtis yra niekšiška, chamiška, chuliganiška... Bet gal geriau, kad šie bičiuliai, matyt, jiems sunkią valandą nunešė gedulo vainikėlį gyvam vilniečiui, negu būtų savo emocinio proveržio vedini automobiliu po sostinę paklajoję. Manau tuo atveju, būtų tekę nešti vainikėlį, o gal ir kelis, ant Vilniaus gatvėje pervažiuotų ir sumaitotų aukų kapo. Gal būt Zuokas išgelbėjo kažkieno gyvybę... 2015-03-16